Pamario kraštas, Klaipėda ir Mosėdis

Pamario kraštas, Klaipėda ir Mosėdis

Lietuva nedidelė, bet stebina ir žavi savo įvairove: kraštovaizdžio, tarmių, kultūros, žmonių mentaliteto. Mažosios Lietuvos savitumą lemia išskirtinės gamtinės sąlygos – tai pajūrio kraštas – ir keletas šimtmečių, praleistų Vokietijos sudėtyje. Atvykę į Mažąją Lietuvą iškart pastebėsit, kad jos architektūra kitokia – tai vokiečių kultūros pėdsakas – kitur nebūdingas fachverkinis stilius, kaimo architektūra, išpuošta pjaustinėtomis vėjarodėmis, kapinės su antkapiniais  paminklais krikštais.

Žemaitija – etnografinis regionas Lietuvos šiaurės vakaruose, įspūdingai gražus kraštas. Jis garsėja savo puikiais dvarais, kalvotu reljefu, dramatiška istorija ir ypatinga tarme. Be jokių abejonių,  traukia ir Baltijos jūros artumas su savo balto smėlio paplūdimiais, nepaprastai gražia pajūrio gamta. O kokia dramatiška ir jaudinanti Žemaitijos istorija! Ne vieną amžių tarsi skydas ji saugojo visą Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimo. Oficialiai Žemaitija jau nuo XII a. buvo LDK  dalis, po Žalgirio mūšio 1422 m. Vokiečių ordinas Melno sutartimi tai galutinai visiems laikams patvirtino. Pamarys – išsiskiriantis gamtine įvairove ir sudėtinga istorija kraštas, kuris vis dar iki šių dienų puoselėja Didžiosios ir Mažosios Lietuvos etninių regionų kultūrą. Pamaryje gyvenantys žmonės vienaip ar kitaip susiję su Kuršių mariomis.

Ventė minima nuo XIV a. kryžiuočių aprašymuose. 1360 m. čia buvo pastatyta kryžiuočių pilis. Dabar tai kaimas Šilutės r. prie Kuršių marių, kyšulyje, kuris vadinasi Ventės ragu. 1929 m. biologas Tadas Ivanauskas įkūrė  ornitologijos stotį su paukščių gaudyklėmis, kur stebimi ir žieduojami paukščiai. Kiekvieną pavasarį ir rudenį čia nutupia pailsėti milijonai kovų, kuosų, gandrų, varnėnų, kregždžių, ančių, gagų  ir kt. paukščių, migruojančių tarp vasaros ir žiemos buveinių. Jie gaudomi tinklais ir žieduojami. Raudonų plytų švyturys iškilo 1852 m. vietoj medinio. Į trečią aukštą, kur įrengtas žibintas, veda gražūs sraigtiniai laiptai iš ketaus.

Rusnė – miestelis Šilutės r., įsikūręs Rusnės saloje – Nemuno deltoje tarp Atmatos ir Skirvytės upių. Tai išties unikalus gamtos kampelis. Miestelis pasiekiamas moderniu tiltu per Atmatą. Gyvenvietė yra potvynių zonoje. Nuo potvynių ją saugo pylimai, saloje įrengta polderių sistema su 20 vandens kėlimo stočių. Rusnėje gausu architektūros ir technikos paminklų: senieji žvejų kaimai,  žvejo etnografinė sodyba – muziejus, Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia.

Minija arba Mingė –  žvejų gatvinis kaimas, 7 km nuo Kintų. Kaimo namai išsidėstę abipus Minijos. Tai vienintelis gatvinis kaimas, kuriame gatvę atstoja upė, tačiau tilto per upę greta nėra. Dėl gražaus unikalaus gamtovaizdžio dar vadinamas  „Lietuvos Venecija“.  Čia yra nemažai senų žvejų namų bei sodybų. Minijos žvejai daugelį šimtmečių žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių Marių plotuose: lašišų, šlakių bei ungurių migracijos vietose. Geras susisiekimas vandens transportu su Rusne, Ventės Ragu, Nida ir kt. Pastaraisiais metais čia sparčiai vystomas vandens ir kaimo turizmas. Yra jachtų ir motorlaivių prieplauka.

Klaipėda – seniausias, turtingos biografijos Lietuvos miestas. Livonijos ordinas 1252 m. prie Danės žiočių pastatė pirmąją medinę pilį. Šis faktas laikomas Klaipėdos įkūrimu. Vėliau pastatyta mūrinė pilis, pavadinta Memelburgu. Memel – tai suvokietintas Nemuno vardas. Vėliau miestas pavadintas Klaipėda. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo vokiečių valdomi apie 500 metų. Šalia pilies atsirado gyvenvietė, ilgainiui peraugusi į miestą. Tačiau likimas jam buvo ne itin palankus. Jis ne kartą degė, jį siaubė karai, keitėsi miesto šeimininkai.. Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėda priklausė Vokietijai. 1923 m. sausio 9 d. Klaipėdoje įvyko sukilimas, ir Klaipėdos kraštas vėl prijungtas prie Lietuvos.  1939 03 22  į  Klaipėdą su laivais atplaukęs Hitleris iš teatro balkono skelbė,  kad Klaipėdos kraštas amžinai priklausys  Vokietijai.  Klaipėda labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Senamiestis – miesto dalis Danės kairiajame krante.  Čia daug pastatų su būdinga Klaipėdos kraštui konstrukcija. Tai vadinamoji fachverkinė statyba, kai visą pastatą, jo perdengimus ir stogą laiko medžio karkasas, užpildytas mūru.  Senamiestis nedidelis ir jaukus, alsuoja viduramžių dvasia, jį puošia linksmos skulptūros.

Teatro aikštė – tai Klaipėdos miesto širdis, kur vyksta įvairūs miesto renginiai ir šventės. Ji atstatyta po didžiojo 1854 m. gaisro, ir vietoj buvusių  klasicistinių  teatro rūmų  pastatyti neoklasicistiniai. Pagrindinis aikštės akcentas – Taravos Anikės skulptūra ir fontanas aplink ją. Tai paminklas Klaipėdoje gimusiam poetui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui Simonui Dachui, kuris Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje išgarsėjo meilės daina „ Taravos Anikė“, o Miuncheno rotušės varpai dar ir šiandien skambina šią melodiją.

Neogotikiniai Klaipėdos pašto rūmai ir Karilionas. Centrinis miesto paštas pastatytas 1893 m. Jo kompleksą sudaro trys statiniai, ir centre – dviejų aukštų su mansardomis pašto įstaiga. Centrinio pašto bokšte 1987 m. buvo sumontuoti didžiausi Lietuvoje koncertiniai varpai (Iš viso 48) . Jų galima klausytis kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį.

Klaipėda garsi savo jūrinėmis tradicijomis. Nuo 1934 m. mieste paskutinį liepos savaitgalį vyksta Jūros šventė  – didžiausia, įspūdingiausia šventė uostamiestyje. Persikėlus per marias į Smiltynę, , galima apsilankyti Kopgalyje esančiame Jūrų muziejuje. Toje vietoje stovėjo gynybinė tvirtovė, kuri nuo 1979 m. buvo rekonstruota ir joje atidarytas muziejaus kompleksas. Jūrų muziejus sukuria patrauklų jūrinės gamtos ir laivininkystės istorijos paveikslą. Delfinariume nuotaikingais pasirodymais džiugina delfinai ir Kalifornijos jūrų liūtai.

Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomų Žemaitijos miestelių, dar vadinamas Akmenų sostine.  Dabar jau sunku atskirti , kur prasideda miestelis ir kur baigiasi unikalių akmenų muziejaus teritorija.  Šį muziejų pradėjo kurti gydytojas V.Intas. 1979 m. oficialiai atidarytame Unikalių akmenų muziejuje buvo apie 5000 riedulių, suvežtų iš įvairių Lietuvos vietovių. Respublikinis V.Into akmenų muziejus veikia restauruotame vandens malūno pastate, kuriame įsikūrusi ir kamerinė akmenų ekspozicija (3 salės),  o lauko ekspozicija išdėstyta Bartuvos upės slėnyje, 14,5 ha teritorijoje. Čia galima susipažinti su akmens panaudojimo galimybėmis (pats malūnas, girnos, akmeniniai laiptai, stalai – viskas iš akmens). Tarp parko žalumos – 200 įvairių ledynmečio riedulių, sugrupuotų pagal kilmės vietą. Muziejaus dendrologinėje kolekcijoje – daugiau nei 17 itin retų augalų.  2008 m. buvo įrengtas Skulptūrų parkas, kuriame 11 skulpūrų. „Akmenų muziejus ir Mosėdžio grožis – mano dovana gimtajam kraštui. Tai buvo velniško azarto hobis..“ V.Intas.