Žaliakalnio perlai

Žaliakalnio perlai

Kauno m. Žaliakalnio rajonas įsikūręs tarp Neries ir Girstupio upių slėnių. Kadaise čia žaliavo didžiulė giria. XVII a. ją imta kirsti ir kurti gyvenvietes. XIX a. per šias vietas nutiesus plentą Kaunas–Ukmergė–Daugpilis – Peterburgas, gyventojų ypač padaugėjo. 1919 m. Žaliakalnis oficialiai pripažintas Kauno dalimi. Galutinai Žaliakalnis susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo iki 1940 metų. Dauguma statomų namų pasižymėjo modernia stilistika. Mediniuose ir mūriniuose 1-2 aukštų pastatuose įrengti vienas ar keli butai. Pagal išankstinį planą atskiros gatvės apsodintos skirtingų rūšių medžiais, erdviuose sklypuose palikta vietos sodams.

Tai vienas didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų. Tarpukario Žaliakalnyje (taip pat buvo žinomas kaip Žaliasis Kalnas) vyravo gyvenamieji namai, tačiau statyta ir kitos paskirties pastatų bei statinių.  1925 m. įrengtas pirmasis Lietuvoje stadionas.  1931 m. pradėjo veikti funikulierius.  1938 m. atidarytas Zoologijos sodas. 1939 m. pastatyta Kauno sporto halė (inž. A. Rozenbliumas). Žaliakalnyje buvo įsikūrusios dvi užsienio valstybių pasiuntinybės: Italijos (Vydūno al. 13) ir Šveicarijos (Vydūno al. 15/1) bei Japonijos konsulatas (Vaižganto g. 30). Jo teritorijoje yra Prisikėlimo bažnyčia, Mažoji Prisikėlimo bažnyčia ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, sentikių Kauno Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė (pastatyta 1906 m.), išlikusi sinagoga (pastatyta 1858 m., Vaisių g. 30) ir Žaliakalnio žydų kapinės, Ąžuolyno parkas, Ledo arena, Kauno meno mokykla („Pelėdų kalnas“). Netoli miesto centro besikuriantį rajoną pamėgo to meto inteligentai. Vaizdingame šlaite 1923 m. įspūdingą namą, pramintą „Baltąja vila”, pasistatė architektas Feliksas Vizbaras (Kauko al. 2), ministras pirmininkas Juozas Tūbelis (Dainavos g. 1).

Žaliakalnyje gyveno literatai Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis Putinas, Salomėja Nėris, Vincas Krėvė-Mickevičius ir Balys Sruoga, Antanas Vienuolis; keliautojas, publicistas Matas Šalčius; Valstybės teatro solistai K. Petrauskas, A. Sodeika; dailininkai Juozas Zikaras, Petras Kalpokas ir Rimtas Kalpokas.

Ąžuolų prieglobstyje įsikūręs Žaliakalnis – tai ramybe alsuojanti vieta, kur gyveno ir kūrė iškilios Lietuvos asmenybės, kur gera gyventi, ar tiesiog nerūpestingai pasivaikščioti. Žaliakalnio funikulierius (Aušros g. 6). Tikra rajono įžymybė, skaičiuojanti jau 89 metus!

Žaliakalnio funikulieriaus vagonėliuose telpa 36 keleiviai. Jis pirmą kartą pajudėjo į kalną dar 1931 metais. Ši istorinė transporto priemonė į kalną iš V. Putvinskio gatvės užkelia per vos daugiau nei pusantros minutės. Apatinėje stotelėje įrengta užuovėja, vėliau – pastatyta iki šiol nepakitusi stoginė. Tarpukariu funikulierius tapo toks populiarus ir neatsiejamas nuo žaliakalniečių kasdienybės, kad, jei sugesdavo, tai žmonės patys mindavo į kalną jo vėžėmis.

Kristaus Prisikėlimo bazilika (Žemaičių g. 31A). Iš visų pusių matoma Prisikėlimo bažnyčia yra tikras Žaliakalnio perlas. Tai ne tik Kauno modernizmo pavyzdys, bet ir paminklas Lietuvos valstybingumui. Mintis pastatyti bažnyčią kaip padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolį kilo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1922 metais. Bažnyčią suprojektavo architektas Karolis Reisonas. Šiandien lankomiausia vieta yra ant Prisikėlimo bažnyčios stogo įrengta terasa. Ir ne veltui! Juk nuo čia atsiveria gražiausia Kauno miesto panorama.

Ąžuolynas (Radvilėnų pl. 15A). Šiandien Žaliakalnyje išlikęs 78 ha pagrindinis Ąžuolynas – tai vienas didžiausių ir gražiausių Kauno miesto parkų, mėgstama kauniečių pasivaikščiojimo, poilsio ir sporto vieta. Čia taip gera pailsėti nuo miesto šurmulio! Tai didžiulio Nemuno ir Neries santakoje viduramžiais augusio ąžuolų masyvo likučiai. Tuomet jis jungėsi su Karmėlavos, Rumšiškių, Kaišiadorių giriomis. XIX a. pab. nuo Žaliakalnio ąžuolyno masyvo atskirtas Aukštųjų Šančių ąžuolynas, o tarpukariu nuo Ąžuolyno pagrindinės dalies buvo atskirtas Vytauto parkas. 1871 m. dalyje Ąžuolyno įkurtas pramogoms ir pasivaikščiojimams skirtas parkas, kuris 1919 m. pavadintas Vytauto parku.

L.Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus. (Fryko g. 14). Audronė Girdzijauskaitė knygoje „Nutolę balsai“ apie Liudo ir Marijonos porą rašo: „Žaliakalnio kaimynai prieš karą ne kartą yra matę juos, jaunus, lyg tikrus gamtos kūdikius, nuogus vaikštinėjant po sodą.“ Jų namuose stovi Budos skulptūra, rūksta smilkalai, ant sienų kabo persiški kilimai ir kinų paveikslai. Tad, kas šie žmonės, prisijaukinę Rytų kultūrą, senuosius tikėjimus ir nebijoję būti savimi? Liudas Truikys buvo garsus teatro scenografas, o Marijona Rakauskaitė– operos primadona, scenoje ji žibėjo 1924-1948 m. „Porą suvedė Kaunas. Pirmas Liudo ir Marijonos susitikimas įvyko 1935 m., pora gyveno kartu iki Marijonos mirties 1975 m. L. Truikį galima minėti šalia dailininkų Adomo Galdiko, Stasio Ušinsko. Sovietmečiu jie vieninteliai ilgais kailiais vaikščiodavo mieste, eidavo į „Tulpę“ valgyti, kur turėjo savo staliuką ir padavėją. Pasiekė karjeros aukštumas. Menininką L. Truikį tarpukariu išgarsino Kauno Valstybės teatrui kurti scenovaizdžiai. Pripažintas jis buvo 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, ten jam įteiktas diplomas už Antano Račiūno operos „Trys talismanai“ scenografijos maketą. Svarbiausius scenografinius projektus jis sukūrė jau vėliau, XX a. 6-9 deš., Kauno Muzikiniame bei Lietuvos Operos ir baleto teatruose. Tarp garsių darbų: dekoracijos operoms „Don Karlas“, „Traviata“, „Gražina“ , „Aida“, „Otelas“, „Madam Baterflai“ (1986 m.). Dar jis liejo akvareles, dekoravo bažnyčių interjerus.

Marijona Rakauskaitė baigė San Fransio akademiją, Čikagos muzikos mokyklą, V. Šekspyro dramos studiją Čikagoje. 1923–1944 m. buvo solistė Kauno Valstybės, 1944–1948 m. Lietuvos Operos ir baleto teatruose. Jos darbų sąraše – apie 30 sukurtų vaidmenų, svarbiausi: Gražina (J. Karnavičiaus „Gražina“), Aida, Amelija, Leonora (Dž. Verdžio „Aida“, „Kaukių balius“, „Trubadūras“), Karmen (Dž. Bize „Karmen“), Toska, Čio Čio San (Dž. Pučinio „Toska”, „Madam Baterflai“). Eruditai, nuolat dalyvaudavę intelektualų susibūrimuose. Pora nebuvo susituokusi, vaikų nesusilaukė. Abu turėjo griežtą dienotvarkę, Marijona pabrėždavo, kad kūniškumas ir dvasia turi derėti. Teigiama, kad Liudas ir Marijona negyveno įprasto poroms gyvenimo, santykiai, esą, apsiribodavo intelektualiniais pokalbiais. „S. Ušinskas sakydavo: „Jei nori gerai sukurti meną – turi gerai išgerti ir gerai pamylėti moterį. L. Truikys manė priešingai: „Jei nori sukurti gerą meną ir deramai atlikti darbą – kundalini energija, atsakinga už seksualinę ir kūrybinę energiją, turi būti pasitelkta tik kūrybai, jokio pamylėjimo, o prisigėrimas išvis sąmonės blokavimas ir smegenų ardymas.“ Liudo iniciatyva, namuose sukaupta daug knygų. Liudas ir Marijona priklausė studijų elitui – ištisai mokėsi. Taip pat priklausė Rerichistų draugijai. Jų bute nemažai Rytų simbolikos, svetainėje stovi XIX a. bronzinė, paauksuota Budos skulptūra, budistinis relikvijorius. Viduje skulptūros yra šventa Himalajų žemė, maldų ritinėlių likučiai, smilkalai. L. Truikys gerbė budizmą, sakydavo, kad „budistai suvokia ir pripažįsta žmogaus proto ribotumą, o suvokti šventraštį – ne žmogaus smegenims.“ Svetainėse yra senovės kinų, indų, japonų taikomojo meno kūrinių.

Tarpukario inteligentai įprastai kažką kolekcionuodavo, kad svečiams turėtų ką papasakoti, L. Truikys kolekcionavo kilimus. Bute – XVII-XIX a. rytietiškų persiškų kilimų kolekcija. Vienas kilimas unikalus – 1 kv. decimetre yra apie 10 tūkst. mazgelių. Svečius vyrus bute sodindavo ant žemės, ten patiekdavo arbatą. Svetainėje ant sienos – siuvinėtas XIX a. pab. kinų princo rūbas, ant durų – japoniškos tapybos fragmentai. Bute eksponuojami kinų šilko ritiniai, seniausi namų eksponatai – XII-XIII a. budistinė bronzinė Guan in skulptūrėlė ir dvi knygos: „Keturios imperatoriaus Justiano nurodymų knygos“ (1681 m.) ir „Plinijaus jaunesniojo laiškai“ (1760 m.). Koridoriuje kabo rytietiškas vitražinis šviestuvas iš Paryžiaus. Muziejininkė čia prisimena istoriją: „L. Truikys studentams sakydavo: „Jeigu jūsų širdis išseko kūrybine prasme, medituokite į Viešpaties Budos plaukų spalvą (tamsiai mėlyną) ir jūsų širdis atsigaus.“

Pora E. Fryko g. 14 apsigyveno 1944 m. (namas statytas 1938 m., arch. E. Frykas). Truikio studija visiškai autentiška. Toliau eina dvi autentiškos svetainės, kurias L. Truikys vadino menėmis. Kambarių spintoje matome krištolą, kinišką porcelianą, patalpose išvystame neobarokinius baldus, lietuvių liaudies meno dirbinius. Vonioje įdomi detalė – dušas su dviem galvom, vienas specialiai veido sričiai, kad srovė masažuotų veidą, tai buvęs Marijonos grožio ritualas. M. Rakauskaitės kambaryje stovi senovinė skrynia iš Čikagos. Paskutiniame kambaryje anksčiau buvo poros miegamasis, o dabar – M. Rakauskaitės daiktų ekspozicijai skirta erdvė. Už lango atsiveria nuostabus vaizdas. Marijona kasdien puošdavosi, dažydavosi, klijuodavosi blakstienas. Ant staliuko matyti spektaklio blakstienos ir kiekvienos dienos blakstienos – kiek trumpesnės, yra violetinių, mėlynų. Ji plaukų spalvą derindavo prie rūbų spalvos, tai buvo nebūdinga Lietuvoje. Į Truikio muziejų pėstute patogu ateiti nuo Sporto g. stotelės: eiti Perkūno alėja, Vaižganto g., iškart už Sugiharos namų nusileisite į muziejų. Nuo autobusų stoties patogu keliauti pro Mečetę ir lipti laiptais į E. Fryko gatvę.

Japonijos konsulatas. Šiame pastate prieš II-ąjį pasaulinį karą rezidavo Chiune (Sempo) Sugihara, Japonijos konsulato vicekonsulas. Šis diplomatas 1940 m. liepos – rugpjūčio mėn. Žydų tautybės žmonėms iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos išdavė Japonijos tranzitines vizas, kurios nuo Holokausto išgelbėjo beveik 6000 žmonių gyvybių. Kadaise prie namo buvusius vartelius žydai vadino „Vilties vartai“. 1940 m. rugpjūčio 2 d. visos užsienio, pasiuntinybės buvo uždarytos, tačiau į Kauno „Metropolio“ restoraną išsikėlęs Japonijos konsulatas ir toliau išdavinėjo vizas. Net prieš pat išvykimą iš Lietuvos, Kauno stotyje prie traukinio platformos Sugihara dar spėjo išduoti keletą dešimčių vizų. 1985 m. Sugiharai buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio titulas. Pirmame pastato aukšte veikia Sugiharos memorialinis muziejus. Japonijos televizijos kanalai yra parengę laidų apie Sugiharos namus, Kauną Lietuvą.

Medinė architektūra. Žaliakalnis – vienas iš prestižinių Kauno rajonų, žymus ne tik čia tarpukariu gyvenusiais elito atstovais, bet ir medine architektūra. Medis buvo populiari statybos medžiaga ir tarpukario Kaune. Skirtingose miesto dalyse galima aptikti unikalių, medinių pastatų, kurie sudaro vertingą Kauno medinį architektūrinį paveldą. Kadangi Lietuvos architektūroje originalų pėdsaką paliko barokas, jo formas bandyta pritaikyti net ir medinei architektūrai. Daugelis vilų turi verandas, kurios buvo skirtos poilsiui. Šie atviri ar įstiklinti architektūros elementai ypač būdingi tarpukariu statytoms viloms. Žaliakalnio vilos. Žaliakalnyje gyveno daug iškilių asmenybių. Priėjus arčiau galima atrasti memorialines lentas, primenančias apie čia gyvenusius žmones.

Štai Salako g. 18 (arch. F. Vizbaras) iki mirties gyveno kompozitorius Juozas Gruodis. Pirmame aukšte buvo S. Gruodienės kambarys, svetainė ir virtuvė. Antrame aukšte įrengtas erdvus kompozitoriaus kabinetas. Iš antro aukšto patenkama į balkoną, kur atsiveria nuostabus vaizdas į Neries upę bei Kauno Senamiestį. Sodą suprojektavo pats kompozitorius. Dabar čia įkurtas memorialinis muziejus.

Zikaro memorialinis muziejus. Etninės statybos bruožų turintis namas priklausė žymiam Lietuvos skulptoriui J. Zikarui. Namas suprojektuotas J. Dubausko, pritaikytas prie šlaito reljefo – iš kiemo pusės suprojektuoti du aukštai, iš gatvės – vienas. Vėliau prie namo suprojektuota skalbykla su balkonu ir terasa su nuostabia Kauno senamiesčio panorama. Pirmame aukšte (pusrūsyje) buvo įrengtos J. Zikaro dirbtuvės. Čia lankėsi to meto elito atstovai, menininkai. 1999 m. atidarytas memorialinis muziejus, o įdomiausi faktai apie J. Zikaro gyvenimą pristatomi edukacinės programos „Svečiuose pas „Laisvės“ paminklo kūrėją“metu.

Sruogos memorialinis muziejus (B. Sruogos g. 21). Suprojektavo arch. V. Zubovas. Sruogų šeima čia įsikėlė 1938 m. Tai medinis vieno aukšto kotedžas su mansarda, veranda, bei virš jos esančiu balkonu, žaliuojančio sodo apsuptyje. Čia nuolat lankydavosi daug svečių. Muziejuje vykdomos įvairios edukacinės programos, skirtos supažindinti su B. Sruogos biografija ir kūryba. M. Šalčiaus namas (Minties rato g. 53). Šio namo pirmame aukšte kurį laiką gyveno vienas žymiausių Lietuvos keliautojų, žurnalistų, visuomenės veikėjų – Matas Šalčius. Ant namo sienos esanti memorialinė lenta primena, kad M. Šalčius čia gyveno 1925 – 1936 m. 1929 m. M. Šalčius su A. Poška iškeliavo motociklais po Europą, o grįžęs parašė knygą „Svečiuose pas 40 tautų“.