Grožio salos Žemaitijoje

Grožio  salos Žemaitijoje (arba malonus savaitgalis Palangoje ir Kretingos r.)

Žemaitija – etnografinis regionas Lietuvos šiaurės vakaruose, įspūdingai gražus kraštas. Jis garsėja savo puikiais dvarais, kalvotu reljefu, dramatiška istorija ir ypatinga tarme. Be jokių abejonių,  traukia ir Baltijos jūros artumas su savo balto smėlio paplūdimiais, nepaprastai gražia pajūrio gamta. O kokia dramatiška ir jaudinanti Žemaitijos istorija! Ne vieną amžių tarsi skydas ji saugojo visą Lietuvą nuo kryžiuočių puldinėjimo. Oficialiai Žemaitija jau nuo XII a. buvo LDK  dalis, po Žalgirio mūšio 1422 m. Vokiečių ordinas Melno sutartimi tai galutinai visiems laikams patvirtino.  Tačiau iki pat XIX a. Žemaitija išlaikė savotišką autonomiją: ir politinę ir dvasinę. Dar ir dabar  dalis žemaičių nenori pripažinti “gyveną Lietuvoje”. Neva Žemaitija – “ visai atskira šalis”.  Ir pasikrikštyti “neskubėjo” – tik 1413 m. krikščionybė pasiekė Samogitią.

Kretinga – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, pirmą kartą paminėta 1253 m. Kartais dar vadinama pranciškonų sostine, nes čia veikia net 5 vienuolynai.  Gražiame ir žaliame pajūrio mieste savo pėdsakus paliko net kelios garsios Lietuvos didikų giminės: Chodkevičiai, Sapiegos, Masalskiai, Zubovai, Tiškevičiai. XV-XVII a. Kretingos dvarą valdė didikai Chodkevičiai.  Ypač daug Kretingos dvare nuveikė Tiškevičiai  (XIX a.). Rekonstravo secesinius rūmus, buvo pastatyta keturių aukštų stiklinė oranžerija, kurioje įkurtas didžiausias to meto privatus žiemos sodas Europoje; dvaro malūne Tiškevičiai įrengė pirmąją  Lietuvoje hidroelektrinę. 1992 m. Kretingos rūmuose įsikūrė Kretingos muziejus. Dabartinis parkas su trijų kaskadinių tvenkinių sistema  grožiu nenusileidžia Tiškevičių laikams. Ypač daug dėmesio sulaukia astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu – įdomi kompozicija iš 13 skulptūrų, vaizduojančių senąsias Baltų kultūros tradicijas. Daug kas buvo atnaujinta, pasinaudojus ES paramos lėšomis. Čia vyksta mokslinės konferencijos, parodos, koncertai, kultūriniai ir edukaciniai renginiai.

Keliaujant Kretingos rajono pagrindiniais keliais daug kur atsiveria itin patrauklus panoraminis vaizdas, yra nemažai regyklų, puikių upių slėnių, o Salantų regioniniame parke įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai. Dar vienas Kretingos r. gamtos turtas – rieduliai, kuriais nusėtas visas Akmenos upės baseinas.

Orvidų sodybą – muziejų įkūrė V. K.  Orvidas. Dugelį metų , ypač melioracijos laikotarpiu, iš Salantų ir miestelio apylinkių į savo sodybą vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus ir įvairias skulptūras, “kad šioje erdvėje kitiems atsigauti, pasimelsti, pamedituoti”. Sodyba susideda iš daug įdomių dalių: akmenų, medžių, tanko, senų daiktų, išraižyta takais takeliais, visur pilna staigmenų – galingos kompozicijos, skulptūros iš medžio.  Sodybą galima būtų pavadinti sakralinio – mistinio meno muziejumi, misterija.  Šiai netradicinei meno šventovei sukurti prireikė net 30 m. 1989 m. Vilius priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, tapo broliu Gabrieliu. Visa sodyba iš paukščio skrydžio yra aiškios trikampio formos – tikra dievo Apvaizdos akis.

Japoniškas sodas “Samogitia”. Dar viena filosofijos,  grožio, ir fantazijos oazė. Gydytojas palangiškis Šarūnas Kasmauskas sukūrė didžiausią Europoje  16 ha Japonišką sodą su tūkstančiu bonsai medelių kolekcija, akmenų sodu, sakuromis, tvenkiniais. Pakvietė  iš Japonijos sodui kurti Mokytoją H. Watanabę su savo komanda.

Japoniškas sodas – tai neatsiejama japonų kultūros dalis. Per amžius jis apjungė religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą. Kadangi mūsų lietuvių šaknys pagoniškos, japonų meilę bei pagarbą visiems gamtos elementams nesunku suprasti. Tradicinė japonų religija – šintoizmas (liet. „dievų kelias“). Tai pagoniška religija, kurios garbinimo objektas yra kami – gamta ir jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ar reiškiniai. Japoniškas sodas – susikaupimas ir savęs pažinimas, vieta, kur susitinkama su Grožiu ir Harmonija.

Įšvaikščioję daugybę takų takelių Kretingos apylinkėse ir paragavę žemaitiškų valgių, vykstame prie jūros į Lietuvos vasaros sostinę Palangą.

Palanga buvo įkurta 1253 m. Po Žalgirio mūšio Ordinas  išstumiamas iš Žemaitijos, o 1435 m. pagal Brastos taiką Palanga galutinai priskirta LDK.  Ilgus metus šis miestas buvo svarbiausias Lietuvos uostas, kurio gyventojai užsiimdavo žvejyba, rinkdavo gintarą, prekiavo su kitais uostais. Jau nuo XVIII a. pabaigos šaltiniuose pradedamos minėti gydomosios maudynės Palangoje. XIX a. pradžioje Palanga ėmė garsėti kaip vasarvietė. 1824 m. Palangą nusipirko caro armijos pulkininkas, grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius.  1991 m. dauguma sanatorijų, poilsio namų buvo privatizuota. Dabar Palanga – populiariausias Lietuvos pajūrio kurortas, kuris, be abejonės,  turi savo simbolių. Vienas, bene svarbiausias  kurorto simbolis – Jūros tiltas.

Nuo Palangos jūros tilto atsiveria nuostabus vaizdas į kopas, gelsvą paplūdimį ir beribius jūros tolius. Čia girdėti jūros ošimas, žuvėdrų klyksmas. XIX a. grafai Tiškevičiai pastatė prieplauką laivams, tačiau po audrų prieplauką užnešdavo smėlis, ir ilgainiui buvo suprasta –  tiltas laivybai netinka. Vėliau jūros tiltas tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. 1998 m. pastatytas naujas tiltas ant betoninių polių (ilgis 470 m).

Dar vienas kurorto simbolis – Kurhauzas.  Apie 1875 – 1876 m.  Tiškevičiai pastatė poilsiautojų aptarnavimo centrą, anais laikais vadinosi Kurhauzu. Jame įrengtas pirmas kurorto viešbutis su restoranu, kazino, šachmatų, bilijardo salės, biblioteka. Priešais Kurhauzą grafas pasistatė savo vasaros rezidenciją (ji stovėjo dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje).

Palangos  Švč. M. Mergelės  ėmimo į dangų bažnyčia – neogotikinė bažnyčia su 76 m aukščio bokštu (XIX a,  arch. K. Strandmanas). Viduje yra kuo pasigrožėti: įspūdinga sakykla ir 3 meniški altoriai, kuriuos puošia bareljefai, padaryti iš prancūziško marmuro (skulpt. Mona). Centriniame altoriuje yra jau XVII a. minimas Šv. Dievo Motinos Marijos paveikslas. Statybos darbus finansavo grafas Feliksas Tiškevičius.

Palangos botanikos parkas (Birutės parkas) – vienas gražiausių  Rytų Europoje gamtovaizdinio, arba angliškojo stiliaus parkų su klasicistinio planavimo elementais. Parką 1897 m. įkūrė grafas F. Tiškevičius šventu laikytame Birutės miške.  Projekto autorius – žymus  prancūzų landšafto architektas E.F. Andre. Spėjama, kad čia buvo pasodinta  apie 500 rūšių medžių ir krūmų, atvežtų iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Vyraujanti medynų rūšis – pušis. Taip pat auga juodalksniai, eglės ir kt.

1897 m. centrinėje parko dalyje pastatyti vokiečių architekto F. Švechteno suprojektuoti neorenesansiniai rūmai – grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių rezidencija. Tiškevičiai čia gyveno iki 1941 m. Gintaro muziejus rūmuose įkurtas 1963 m. Vieną garsiausių pasaulyje gintaro inkliuzų ir unikumų kolekciją turinčiame muziejuje iš viso yra virš 30 000 eksponatų.

Dar  vienas labai svarbus simbolis  – Palangos herbas (patvirtintas 1996 m.) – mėlyname fone pavaizduotas auksinis gintarų vėrinys, kurį vainikuoja sidabrinė karūna. Tai gintaro verslo ir legendos apie Jūratės ir Kastyčio meilę atgarsiai. Tradicinės Palangos spalvos  – mėlyna ir balta – simbolizuoja jūrą ir smėlį.