Atrask Panemunės lobius!  

Atrask Panemunės lobius!

Panemunė su pasakišku savo kraštovaizdžiu prie didžiausios šalyje upės Nemuno, užburia gamtos grožiu ir istorija. Čia vingiuoja vienas seniausių šalies kelių, kadaise naudotas prekybai tarp Lietuvos ir Prūsijos. O kovingą praeitį čia mena senųjų piliakalnių gausa. Net 150 metų Nemunas žymėjo lietuvių ir kryžiuočių fronto liniją.

O šiandien Panemunės kelias – turistų itin mėgstamas, Baltijos jūros link vedantis, vaizdingas maršrutas. Kelionę juo siūlome pradėti nuo vieno įspūdingiausio atgimusio renesanso architektūros paminklų Lietuvoje – Raudondvario dvaro pilies. Neužsukti čia ir nepamatyti viso šito grožio būtų nuodėmė. Šią pilį valdė daug didikų šeimų, bet ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko paskutiniai jos šeimininkai grafai Tiškevičiai. Jiems valdant pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos. Šiandien atgimusi Raudondvario dvaro pilis – vieta, kurioje turtinga istorija  persipina su dabartimi, kviesdama lankytojus pasinerti į įspūdžių ir naujų patyrimų kupiną kultūrinę kelionę laiku.

Kelionę tęsime Lietuvos Šveicarija vadinamoje Vilkijoje. Ant aukšto Nemuno kranto įsikūręs miestelis didžiuojasi savo bažnyčia. Šios šventovės bokštai, kurių aukštis siekia net 35 metrus ir rodos remiasi į dangaus patalus. Taip didingai atrodo ir kviečia čia užsukti vidun.

Skubame į buvusią senąją Vilkijos kleboniją, kurioje įsikūręs  Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus. Šis pastatas yra seniausias Vilkijos miestelyje ir mena dar 18 a. vidurį. 1862–1864 m. čia gyveno kunigas, tautosakininkas, etnografas ir kalbininkas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai – gausus senųjų lietuviškų žodžių žodynas, dainynai, melodijų rinkiniai – stulbino ir čionai atvykdavusį net patį vyskupą Motiejų Valančių!

Panemunė garsėja piliakalniais ir vienas iš jų – Seredžiaus piliakalnis. Legenda pasakoja, kad čia apsistojo iš Romos imperijos pabėgęs kunigaištis Palemonas. O kad legenda tikra, tai įrodo ir archeologų čia rasta puodynė su romėniškom monetom. Užkopdami į šį piliakalnį gal atrasime ir mes kažką naujo?

Pasigrožėsime ir išskirtiniu gamtos objektu, net dviems piliakalniais esančiais šalia vienas kito, dar vadinamais Veliuonos piliakalniais, kurie yra Nemuno slėnio šlaite. Viena jų – Ramybės kalnas, ant kurio 13 – 14 a.stovėjusi Junigedos pilis. Antrasis piliakalnis vadinamas Gedimino kapo kalnu. Legenda tikina, kad Gediminas esąs palaidotas Veliuonoje. Veliuoniečiai jo garbei supylė kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu.

Veliuona kunigaikščio Vytauto buvo laikoma reprezentacine vieta, kurioje rinkdavosi konferencijų su kryžiuočiais, atvažiuodavo ir kitų kraštų atstovų: jie turėjo savo akimis pamatyti, kad Lietuva jau krikščioniška valstybė. Čia pamatykime ir Veliuonos bažnyčią – vieną iš seniausių šiame krašte, stovinčią nuo 17 a. vidurio.  Šventovė itin turtinga įvairių amžių istorijos ir dailės vertybėmis.

16 – 17 a. Nemunui tapus svarbia prekybine arterija pilys įgavo naują formą – turtuoliai, pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas. Dėl šios priežasties 16 a. pab. ir iškilo stačiakampė Raudonės pilis. Ją supa senas parkas, kuriame auga ištisos alėjos retų medžių.

O apsilankęs Panemunės pilyje tikrai nenusivilsi, nes čia atrasi ne tik pilį, bet ir joje veikiantį muziejų, net restoraną. Pilies gyvavimo istorija siekia daugiau nei 400 metų. Statyti pradėjo vengrų kilmės dvarininkas Jonušas Eperješas. O 18 a. pilį valdant LDK vėliavininkui Antanui Gelgaudui, ji rekonstruota ir tapo puošnia rezidencija su išpuoselėtu parku ir reprezentacinėmis patalpomis, dekoruotomis klasicizmo dvasioje. Architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia 17 – 18 a. Lietuvos rezidencinė pilis.

Skubame į „Medaus slėnį“. Čia mums šio saldėsio žinovai pristatys medaus rūšis, medaus specifiką, jo gydomąsias savybes. Na ir kaip be medaus skonio, kurio ragausime ne vieną rūšį! O taip pat skanausime šeimininkės iškeptą kulinariniu paveldu pripažintą – medaus pyragą.

Apsalusiomis širdimis nuo medaus ragavimo kelionę po Panemunės kraštą baigsime Šilinės smuklėje skaičiuojančiai jau trečią šimtmetį. Jau nuo 18 a. keliautojai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius. Šiandien čia įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija, taip pat įkurta ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla. Įdomu, tai kad ekspozicija paremta senų panemunių gyventojų teiginiu, jog Nemunas maitina, šildo ir rengia. O kaip jis tai daro – sužinosime tik šioje kelionėje.