preloader
Atgal į viršų

Kauno  modernistinė  architektūra 

Nuo 20 asmeniui

Ekskursijos vieta arba maršrutas: Vilnius – Kaunas.

1 dienos ekskursija.

Nurodyta kaina taikoma  grupems nuo 10 žmonių.

Kas įskaičiuota: Gido paslaugos.

Transportas, maitinimas, apgyvendinimas ir kitos paslaugos – už papildomą mokestį.


Anksti ryte vykstame į Kauną, tarpukarį tapusį Lietuvos laikinąja sostine, dabartiniais laikais išgarsėjusį savo tarpukario modernistine architektūra. Apžvalginė ekskursija autobusu po įvairias Kauno vietas, apžiūrint kuo daugiau tarpukario moderniosios architektūros objektų (visuomeninės, kultūrines, sakralinės,  pramoninės paskirties). Lankome M.K. Čiurlionio muziejų. Laisvas laikas pietums.

Po pietų tęsiame pažintį su Kauno m. tarpukario moderniąja architektūra. Ekskursija po Laisvės alėją, Putvinskio, K. Donelaičio, S. Daukanto ir Mickevičiaus gatve, aplankant Karininkų klubą – Ramovę. Vakarop grįžtame namo.


Papildomos paslaugos

Užsakant pasirinktą ekskursiją galime pasiūlyti ir kitas paslaugas, nuostabiam Jūsų laiko praleidimui. Pasirinkus papildomas paslaugas nedelsiant su Jumis susisieksime bei pasiūlysime geriausius galimus apgyvendinimo, transporto ar kitas paslaugas, kurias teikia patikimi mūsų partneriai, tad Jūsų viešnagė tikrai bus nepamirštama!

Kauno modernistinė architektūra

Kaunas, garsėjantis unikalia tarpukario modernizmo architektūra, buvo pripažintas pasauliniame lygmenyje – 2015 m. suteiktas Europos paveldo ženklas, miestas įtrauktas į UNESCO dizaino miestų sąrašą. Šiandien – tai išskirtinis palikimas, bylojantis apie laikotarpį, kai Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė ir žengė koja kojon su Europos modernistine architektūra. Kaunui būdingas architektūrinis fenomenas – modernizmo derinimas su tautiškumo ir lietuviškumo stilistiniais elementais. Laikinosios sostinės statusas lėmė išskirtinę miesto plėtrą. Čia susitelkė valdžios įstaigos, užsienio valstybių ambasados. Kūrėsi naujos pramonės ir prekybos įmonės, monopolijos. Kaune veikė didžiausi Lietuvos bankai. Atgijo ir kultūrinis gyvenimas.

Modernizmo architektūros suklestėjimui didžiulę įtaką padarė lietuviai ir kitataučiai architektai, grįžę iš studijų užsienio universitetuose ir pasisėmę naujų idėjų. Jei trečiajame dešimtmetyje visuomeninių pastatų architektūroje vyravo neoklasicizmas (istorinis stilius), atsirado naujų tendencijų susijusių su pasaulyje nuo 1925m. plintančia art  deco kryptimi; dešimtmečių sandūroje vyko pokyčiai racionalizmo linkme, formos paprastėjo;  tai ketvirtojo dešimtmečio Kauno architektūrai būdingas modernizmas. Apima įvairias avangardines kryptis, dažnai susijęs su abstrakčių formų plėtote. Lietuviškas modernizmas buvo gana nuosaikus ir konservatyvus.

Kauno modernizmo architektūra  – grupė architektūros objektų, statytų tarpukario Kaune 1919 – 1940 m.  laikotarpiu. Juos vienija bendri architektūriniai  stilistiniai bruožai, atspindėję tuo metu Vakaruose populiarų modernizmo stilių. Tarp labiausiai šį stilių atspindinčių statinių yra Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Kristaus prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir kiti. Iš viso šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta 12 tūkst. naujų pastatų.

Centriniai Lietuvos pašto rūmai.  Centrinius pašto rūmus suprojektavo F. Vizbaras 1930 – 1932 m.  Šie rūmai – vienas iš svarbiausių tarpukario reprezentacinių statinių, tuometinis ryšių centras. Juose yra daug „tautinio stiliaus elementų“. Interjere tautinių audimų raštu išdėliotos keraminių plytelių grindys. Penkiaaukščiame pastate buvo įrengti liftai, erdvi operacijų salė, o darbuotojai anuomet turėjo net dušus. Salės buvo papuoštos heraldiniais vitražais su Vilniaus, Klaipėdos ir Gardino herbais bei figūrinėmis kompozicijomis (aut. K. Šimonis). 1935 m. pagrindiniame fasade buvo įmontuotas elektrinis laikrodis, tapęs miesto simboliu. Tarpukariu centrinis paštas vadintas dangoraižiu.

Kauno miesto savivaldybė. Pagal inžinieriaus architekto A. Funko projektą 1938 – 1940 m. pastatyti buvę taupomųjų kasų rūmai, kuriuose šiuo metu įsikūrusi Kauno m. savivaldybė. Pastatas lakoniškas ir neįmantrus: vyrauja vertikalios langų ir tarplangių juostos. Rūmų centrinis fasadas šešių aukštų, o šoniniai – penkių.

Buvę „Pienocentro“ rūmai. Tai labai įspūdingi tarpukario rūmai. Šį pastatą 1931- 1932 m. suprojektavo V. Landsbergis – Žemkalnis. Rūmai 1937 m. tarptautinėje parodoje Paryžiuje buvo apdovanoti bronzos medaliu ir garbės diplomu. Tarpukario laikotarpiu pirmasis aukštas buvo skirtas komercijai: veikė „Pieno centro“ parduotuvė, pieno baras.

Vytauto Didžiojo karo muziejus. Rūmus, kurie laikomi tarpukario modernizmo architektūros šedevru, projektavo architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis. Jie turėjo sujungti tuometinius Kultūros ir Karo muziejus į vieną visumą.  Tai paminklas vienam didžiausių viduramžių Lietuvos valdovų. Pagrindinis muziejaus tikslas – palikti amžiną paminklą, įprasminantį Lietuvos kovas už Nepriklausomybę. Čia jaučiama nepaprastai harmoninga modernumo ir tradiciškumo sąveika. Šalia karo muziejaus yra memorialinis skveras, sodelis su paminklais įžymiems  Nepriklausomybės laikų veikėjams bei įvykiams.

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus. 1930 m. suprojektuoti naujieji muziejaus rūmai (autoriai V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Kriščiukaitis). Čia yra vienintelė vieta, kur sukauptas beveik visas įžymaus lietuvių dailininko, kompozitoriaus M.K. Čiurlionio kūrybinis palikimas. M.K. Čiurlionio galerijoje eksponuojami menininko tapybos ir grafikos darbai. Muzikos salėje galima pasiklausyti jo muzikos kūrinių įrašų. Čia organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai: koncertai, knygų pristatymai, edukacinės programos.   Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus, žiūrint iš toliau, primena karūną: simbolizavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną; dažnas M.K. Čiurlionio paveikslų simbolis taip pat yra karūna.

Karininkų ramovė.  Lietuvos Karininkų Ramovė yra vienas iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario Lietuvos objektų, kuriame daug  „tautinio“ stiliaus ir patriotinių simbolių. Rūmai kurti 1940 m. iš  vietinių medžiagų,  tarnavo visuomenės reikmėms ir valstybės reprezentacijai. Virš įėjimo į Karininkų ramovę durų kabo trijų miestų herbai: Kauno tauras su kryžiumi, Vilniaus šventasis Kristoforas ir Klaipėdos pilies bokštai. Antrasis aukštas yra reprezentacinis: Didžioji salė, Kunigaikščių menė, Vytauto Didžiojo seklyčia, taip pat – Prezidento kambarys. Lietuvos karininkų klubas savo architektūra ir puošyba liudija išskirtinį karininkijos socialinį statusą tarpukario Lietuvoje. Dirbo architektai: S. Kudokas, K. Kriščiukaitis, J. Kova-Kovalskis, inž. A. Rozenbliumas.

Kauno paminklinė Kristaus prisikėlimo bazilika. Pastatyta 1932 -1940 m. projektavo K. Reisonas. Tai yra reikšmingiausias  tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdys, tautos prisikėlimo ir nepriklausomybės simbolis. Sovietų laikais 1952 m. čia įsikūrė radijo fabrikas. 1990 m. buvo grąžinta tikintiesiems.  Bažnyčios erdvė trinavė, bazilikinė. Architektūra monumentali, lakoniška. Didžiojo bokšto aukštis – 70 m. Galima pasikelti ant bažnyčios stogo esančios apžvalgos aikštelės ir pasigerėti miesto panorama. 2015 m. paskelbta mažąja bazilika.

Žaliakalnio funikulierius. XX a. pradžioje Kaunas išgyveno spartų modernizacijos etapą. Daug dėmesio buvo skiriama miesto infrastruktūrai gerinti – vandentiekiui, kanalizacijai, transportui. Statant Žaliakalnio funikulierių konsultuotasi  su Vokietijos specialistais, Leipcigo inžinerinė bendrovė „Curt Rudolph Transportanlagen“ parengė projektą ir pagamino funikulierių; elektros įrangą tiekė kompanija „AEG“, važiuoklės įsigytos iš Šveicarų įmonės „T.Bell“ Šiuo metu į kalną kylantys namukai naudojami ir kaip susisiekimo priemonė, ir kaip pramoga.

Kaune susiformavęs modernizmo stilius o neretai ir konkretūs projektai buvo perkeliami ir į kitus Lietuvos miestus. Tokių pavyzdžių galima rasti Jonavoje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Birštone, Pasvalyje ir kitur.